Kartais imi justi melancholiją, artėjančią ir jau glostančią kietai užmerktas
akis, lūpas, veidą, sėlinančią pirštų galais, voro siūlo skvernais
braukiančią dulkes nuo grindų. O jos kyla į viršų, šoka ir žėri pro
langą sklindančios kasdieninės rampos šviesoje. Tada staiga supranti,
kad trokšti dalintis. Kasdienybės pajautimais ir nutikimais.
nuotrauka - Kristina Petrošienė
